17 сентября, 2016

Futbolo traumos, jų priežastys, tyrimai ir prevencija

Piotr Dubrovskij, VMFD „Žalgiris“ kineziterapeutas

Futbolas yra populiariausiais žaidimas pasaulyje. Jį žaidžia apie 200 milijonų žmonių, iš kurių daugiau negu 65 tūkstančiai yra profesionalūs futbolininkai. Nepaisant to, kad futbolas, kaip fizinio aktyvumo metodas, turi daug privalumų, tokių kaip bendros savijautos ir gyvenimo kokybės gerinimas, ši sporto šaka pasižymi viena didžiausių traumų atsiradimo galimybių.

Futbolo traumos

Mokslinių straipsnių duomenimis traumatizmo dažnumas yra labai skirtingas, jis sudaro nuo 17 iki 36 atvejų per 1000 val. varžybų metu ir vidutiniškai 1.5 – 6.5 atvejų per 1000 val. treniruočių metu:

– Traumatizmo tikimybė ir traumų sunkumas didėja priklausomai nuo aukštesnio futbolo komandos profesionalumo ir dažnesnio sportinių užsiėmimų skaičiaus;

– Futbolo žaidėjai patiria traumas dažniau per rungtynes negu treniruotės metu;

– Didžiausias traumatizmas užfiksuotas tarp saugų ir puolėjų;

– Labiausiai tikėtini viršutinių galūnių traumatizmo atvejai yra tarp vartininkų;

– Apatinių galūnių traumatizmas vidutiniškai sudaro 60-87% visų traumų atvejų;

– Sumušimai, raiščių ir raumenų patempimas sudaro apie 75% visų traumų;

– Labai rimtų traumų, dėl kurių futbolininkas privalo baigti karjerą, yra 0.1% nuo visų įmanomų pažeidimų;

– Kelio traumos yra ta priežastis, dėl kurios žaidėjai priversti praleisti didžiąją dalį sportinių varžybų/treniruočių laiko.

Traumų priežastys

Futbolininkų patiriamas traumas galima skirstyti į dvi grupes – kontaktines, kurios įvyksta dėl susidūrimo su kitu žaidėju, ir nekontaktines, kurios atsiranda dėl kitų veiksnių. Pastarosios dažniausiai patiriamos dėl per didelės apkrovos – pasikartojančių raumenų, sausgyslių, kaulų arba sąnarių mikrotraumų. Sportininkas dažnai net nesupranta, kaip ir kodėl atsirado skausmas. Taip pat šios traumos gali atsirasti dėl patempimų, staigaus bėgimo krypties pakeitimo, greičio padidėjimo ar sumažėjimo, nevykusio nusileidimo, smūgio į kamuolį ir kt.

Sporto medicinos specialistai, dirbantys futbolo srityje, dažniausiomis nekontaktinių traumų priežastimis vadina nuovargį, ankstesnes traumas, raumenų disbalansą, sumažėjusį fizinį pajėgumą bei futbolininko judesių modelio sutrikimus. Visas išvardintas priežastis, išskyrus nuovargį, galima priskirti vienai grupei, nes dažniausiai viena jų nulemia kitos atsiradimą arba keletas jų egzistuoja vienu metu. Todėl jaučiant skausmą yra būtina įvertinti visas traumos atsiradimo priežastis.

Tyrimai

Yra daug metodų, skirtų įvertinti traumų riziką. Tai įvairūs testai ir klausimynai. Plačiai yra naudojami kineziterapinis ir ortopedinis tyrimas, izokinetinis raumenų jėgos testavimas, FMS testas. Nepaisant to, kiekvieno žaidėjo situacija yra individuali ir labai specifinė. Vienu metodu neįmanoma įvertinti aukščiau minėtų raumenų disbalanso, sumažėjusio pajėgumo, specifinių judesių modelio sutrikimo bei daugelio kitų aplinkybių.

Todėl siekiant išsamaus sportininkų ištyrimo, privaloma naudoti daugelį komponentų, adaptuotų individualiai kiekvienam žaidėjui.

Prevencija

Žemiau pristatome pratimus, kurie gali sumažinti nekontaktinių traumų atsiradimo riziką net iki 50-70 procentų. Šiuos pratimus naudojame ne tik mes, bet ir visi didieji pasaulio futbolo klubai.

Šiems pratimams nereikia jokios modernios ir brangios įrangos, tik šiek tiek laiko ir pastangų. Profesionaliuose futbolo klubuose tokie pratimai atliekami 2-5 kartus per savaitę, dažniausiai – prieš pagrindinę treniruotę.

Pateikiame bazinių, vidutinio sunkumo pratimų pavyzdžius. Priklausomai nuo sportininko fizinio pasirengimo ir individualių poreikių pratimus galima koreguoti. Reikia atkreipti dėmesį, kad traumų prevencijos pratimų programa yra sudaroma griežtai pagal sportininko tyrimo metu gautus duomenis.

JUOSMENS STABILUMO PRATIMAI

Norint išvengti traumų fizinio kontakto metu, sportininkai privalo turėti stabilią ir subalansuotą nugarą. Geras juosmens stabilumas nulemia geresnį apatinių ir viršutinių galūnių darbą, apsaugo stuburą, jo smegenis, nervų šakneles bei tarpslankstelinius diskus.

Juosmens stabilumas apibūdinamas kaip gebėjimas kontroliuoti juosmens padėtį ir judėjimą, siekiant apatinių galūnių optimalios jėgos išvystymo, perdavimo ir kontrolės fizinio aktyvumo metu. Kitaip tariant, jeigu yra nestabilumas, nukenčia ne tik nugara, bet ir kojos, padidėja tikimybė gauti traumą.

BALANSO IR KOORDINACIJOS PRATIMAI

Šiais pratimais siekiama pagerinti propriorecepciją – kūno dalių padėties ir judėjimo jutimus. Propriorecepcija yra viena esminių žmogaus kūno fiziologijos dalių, leidžianti nervų sistemai išlaikyti sąnarių pusiausvyrą, stabilumą ir mobilumą aktyvuojant raumenis.

Moksliniai tyrimai rodo, kad šio pobūdžio pratimai ženkliai sumažina riziką patirti ne tik čiurnos, bet ir visos apatinės galūnės ir nugaros traumas.

EKSCENTRINIAI PRATIMAI

Tai dinaminiai pratimai, kurių metų didėja raumens jėga ir jo ilgis.

Dažniausiai futbolininkų gretose naudojamas „Nordic“ pratimas. Jo dėka rizika patirti šlaunies užpakalinės raumenų grupės (raumenys, kurie atlieka kelio lenkimą) traumą sumažėja net iki 70 procentų. Šį pratimą privalo daryti kiekvienas futbolininkas, nenorintis patirti aukščiau minėtos raumenų grupės traumų.